Boružinis storagalvis arba raudonasis eresas (lot. Eresus cinnaberinus, vok. Schwarze Röhrenspinne) – storagalvių (Eresidae) šeimos voras, Lietuvoje aptinkamas retai. Patelė 15-20 mm, juoda, aksominė, apaugusi blizgančiais plaukeliais. Patinėlis – apie 10 mm; galvakrūtinė juoda, su juodais, baltais bei raudonais plaukeliais. Pilvelis ugninio raudonumo, su keturiomis didelėmis juodomis dėmėmis ir dviem mažais juodais taškeliais. Kojos su šviesiais žiedais. Vorams būdingas lytinis dimorfizmas. Patinėliai sugeba šuoliuoti.
Voras žemėje įsirengia verpalais išklotą iki 10 cm ilgio ir 1 cm skersmens urvelį, kurio piltuvėlio pavidalo anga yra dirvos paviršiuje ir uždengta verpalų kilimėliu. Nuo čia į visas puses nusidriekia susipynusios gaudomosios gijos. Surasti tokius gerai užmaskuotus urvelius yra sunku. Medžioja dažnai didelius, tvirtu chitininiu sluoksniu vabalus (mėšlavabalius, šoklius).
Subrendę patinai pastebimi rugpjūčio – rugsėjo mėn. ir gegužės mėn, kai ieško patelių. Patelė urvelyje deda vieną apie 8-10 mm skersmens kiaušinių kokoną su 80 kiaušinėlių. Dieną šį kokoną išneša iš urvelio, kad sušiltų saulės atokaitoje, o vakarop jį vėl patalpina atgal. Išsiritusius jauniklius maitina iš burnos į burną suvirškintu maistu. Jaunikliai peržiemoja urvelyje kartu su patele. Per šį laiką voriukai neriasi 6 kartus. Pavasarį patelė žūsta ir tampa kaip papildomas maistas savo jaunikliams.
Gyvena apsaugotuose nuo vėjo pietiniuose šlaituose, sausose vietose, smėlėtame dirvožemyje.
Paplitęs Rusijoje iki Altajaus, Kinijoje. Europoje dažnesnis pietiniuose rajonuose (Pirėnų pusiasal.), tačiau šiauriniuose labai retas: Danija, Vokietija, Nyderlandai, Švedija. Anglijoje nuo 1979 m. žinoma vienintelė radavietė (populiaciją sudaro apie 300 vorų).
Rūšis įrašyta į daugelio Europos šalių raudonąsias knygas.
Lietuvoje rastas 1999 ir 2002 m. Jurbarko raj. Ypač reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Boružinis storagalvis arba raudonasis eresas (lot. Eresus cinnaberinus, vok. Schwarze Röhrenspinne) – storagalvių (Eresidae) šeimos voras, Lietuvoje aptinkamas retai. Patelė 15-20 mm, juoda, aksominė, apaugusi blizgančiais plaukeliais. Patinėlis – apie 10 mm; galvakrūtinė juoda, su juodais, baltais bei raudonais plaukeliais. Pilvelis ugninio raudonumo, su keturiomis didelėmis juodomis dėmėmis ir dviem mažais juodais taškeliais. Kojos su šviesiais žiedais. Vorams būdingas lytinis dimorfizmas. Patinėliai sugeba šuoliuoti.
Voras žemėje įsirengia verpalais išklotą iki 10 cm ilgio ir 1 cm skersmens urvelį, kurio piltuvėlio pavidalo anga yra dirvos paviršiuje ir uždengta verpalų kilimėliu. Nuo čia į visas puses nusidriekia susipynusios gaudomosios gijos. Surasti tokius gerai užmaskuotus urvelius yra sunku. Medžioja dažnai didelius, tvirtu chitininiu sluoksniu vabalus (mėšlavabalius, šoklius).
Subrendę patinai pastebimi rugpjūčio – rugsėjo mėn. ir gegužės mėn, kai ieško patelių. Patelė urvelyje deda vieną apie 8-10 mm skersmens kiaušinių kokoną su 80 kiaušinėlių. Dieną šį kokoną išneša iš urvelio, kad sušiltų saulės atokaitoje, o vakarop jį vėl patalpina atgal. Išsiritusius jauniklius maitina iš burnos į burną suvirškintu maistu. Jaunikliai peržiemoja urvelyje kartu su patele. Per šį laiką voriukai neriasi 6 kartus. Pavasarį patelė žūsta ir tampa kaip papildomas maistas savo jaunikliams.
Gyvena apsaugotuose nuo vėjo pietiniuose šlaituose, sausose vietose, smėlėtame dirvožemyje.
Paplitęs Rusijoje iki Altajaus, Kinijoje. Europoje dažnesnis pietiniuose rajonuose (Pirėnų pusiasal.), tačiau šiauriniuose labai retas: Danija, Vokietija, Nyderlandai, Švedija. Anglijoje nuo 1979 m. žinoma vienintelė radavietė (populiaciją sudaro apie 300 vorų).
Rūšis įrašyta į daugelio Europos šalių raudonąsias knygas.
Lietuvoje rastas 1999 ir 2002 m. Jurbarko raj. Ypač reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
